Perskaitykite šią įspūdingą kelionės į Espinazo del Diablo, Siera Madre Occidental, Durango kroniką.
Kai kas nors pakartojo frazę „Espinazo del Diablo“ pokalbio metu žinojome, kad prasidės istorija, kurioje rizika būtų numanoma, nuotykių ir įspūdžių. Labai greitai susidursiu su dilema vykti į jį, kai apniukusio autobuso vairuotojas paklausė keleivių: „Ar norite išlipti ir eiti, ar praleisti su manimi Velnio stuburą“.
Mes buvome aukščiausioje ir pavojingiausioje dalyje kas tais metais vis dar buvo tarpas, einantis nuo saulėto Mazatlán uosto iki Durango miesto. Prisimenu, kad mama man pasakė šiauriniu grubumu, kuris jai visada būdavo: „Nejudėk, leisk savo kolonoms nusileisti“. Toliau važiavome, tarpas sumažėjo, kelio pusėje keleiviai žiūrėjo pro langus ir įsikibo į savo sėdynių turėklus. Variklio triukšmas tapo kurtinantis, ponios sukryžiavo ir laikė „Sveika, Marija“ burnoje. Autobusas davė paskutinį traukimą, kūnas virpėjo, tą akimirką pamaniau, kad mes mes eitume į plyšį... Bet galiausiai išėjome ir po kelių kilometrų pasiekėme mažą lygumą. Saulė buvo pradėjusi leisti.
Vairuotojas sušuko: „Atvažiavome į miestą, ketiname pailsėti kelioms minutėms“. Išlipome iš sunkvežimio, purus sniegas, baltas ir minkštas, įsiveržė į mano batus, kraštovaizdis persekiojo. Vairuotojas patraukė link vieno iš rąstinių namų, židinys rodė gyvybės ženklus, atrodė kiek karštas, nors temperatūra dar nebuvo labai šalta. Mes buvome „mieste“, mažame miškininkų kaime, kuris tais metais buvo visiškai pašalintas iš pasaulio.
Ąžuolų ir pušynai mus supo, didžioji dalis „Sierra Madre Occidental“, virš kurio kyla tarpas, išlaikė savo augmeniją nepakitusią. Žodis „biologinė įvairovė“ dar nebuvo išrastas, o miškų kirtimo problemos, nors jau buvo svarbios, nebuvo tokios rimtos kaip dabar. Sąmonė tarsi atsibunda tik tada, kai būna per vėlu.
Niekada nežinojau, ar tai restoranas, ar valgykla, tiesa ta, kad baras ir virtuvė dirbo tuo pačiu metu, tarnaudami vietiniams gyventojams ir tiems, kurie, kaip ir mes, leidosi tuo mažai važinėtu maršrutu. Meniu buvo kepta jautiena, trūkčiota, pupelės ir ryžiai. Viename kampe trys globėjai su gitara dainavo vadovauja Benjamín Argumedo. Įsikūrėme ant stalo su raudonai ir baltai languota plastikine staltiese.
Į galvą atėjo kitos kelionės: prieš daugelį metų aplankėme Jukataną pakrantės greitkeliu, kuriame vis dar nebuvo tiltų ir kad norėdami kirsti upes turėjome tai padaryti pangas; pavojinga kelionė iš Tapachulos į Tichuaną traukiniais, kuriomis tomis dienomis kelionė buvo atlikta per daug dienų; apsilankymas Monte Albane a Kelionė Meksika – Oašaka kurio kelyje prologu buvo tūkstančiai vingių. Visos tos kelionės buvo ilgos, net varginančios, kupinos netikėtumų ir niuansų, tačiau nė vienoje iš jų nebuvome tokioje nuošalioje ir vienišoje vietoje. Kai dainavę vyrai išėjo, nuėjau prie durų pažiūrėti, kaip jie pasiklydo miško tankmėje.
Netrukus po to, kai tęsėme savo kelią, nuvedėme mus į Durango, o paskui į Parralo miestą, Čihuahua. Kai šaltis buvo intensyvesnis, grįžome tuo pačiu keliu, vairuotojas nebesustojo „mieste“, kuris auštant atrodė kaip vaiduoklių miestas. El Espinazo nustebino mus, šiek tiek užmigusi eidama pro jos keterą, neištardama nė žodžio. Praėjo daug metų ir neradau nė vieno, kuris sukirto velnio stuburą raukšlėtame sunkvežimyje, kartais pagalvoju, kad šio maršruto nėra ir kad viskas buvo įsivaizduojamos kelionės į Durango kalnų širdį produktas.
